apie mus
parama
darbai
kontaktai
   
   
   
 

Šiuolaikinio meno sklaida, tolstant nuo kultūros centrų, komplikuojasi į regioninių iniciatyvų amputaciją, todėl retos išimtys teikia svarbius duomenis šiam plėtros mechanizmui suvokti. Pirmoje projekto dalyje analizuojamas jau šeštus metus Šakiuose vykstančių šiuolaikinio meno dienų "Plyta" atvejis. Šiais metais šis renginys vyksta balandžio 11-15d.

Pirmos projekto "(s)klaida" dalies transliacija pradedama interviu fragmentais - dalyvių ir organizatorių įspūdžiais iš praėjusių šiuolaikinio meno dienų "Plyta" (2000-2004 m.) Pateikiamas interviu garso/balso failas ir kritikų komentarai.

Pokalbiai įrašyti Vilniuje prieš šių metų renginio atidarymą.
Chronologine tvarka kalba:

Antanas Jasenka (kompozitorius, elektroninės ir akustinės muzikos kūrėjas);
Inga Dievulytė (jauna videomenininkė);
Mindaugas Stankaitis ir Mindaugas Mozūraitis (renginio iniciatoriai);
Sandra Januševičiūtė ir Daiva Minkevičiūtė (Videoinstaliacijų ir animacinių filmų autorės).

> Parsisiųsti garso failą (4,45 MB - 9:43 min.) (s)klaida - Šakiai - įspūdžiai.mp3 <

Visa tai komentuoja:

Valentinas Klimašauskas (kuratorius, ŠMC, Vilnius, Lietuva);
Tadas Šarūnas (jaunas menininkas, studijuojantis užsienio regione, Lundas, Švedija);
Vytautas Michelkevičius (medijų kritikas, Vilnius-Viena);

--

Valentinas Klimašauskas:

Kaip minėjau anksčiau, Šakiuose esu buvęs tik tiek, kiek juos reikia pervažiuoti automobiliu naktį. Aišku, visada padeda internetas. Na, bent jau Vilniuje. Pasigooglinęs sužinojau, kad šiuolaikinio meno renginių ciklą ,,Plyta“ organizuoja kudirkiškai skambanti asociacija klubas ,,žibintas“, kad Šakių mieste gyvena 7069 gyventojų, kad yra Šakių kultūros ir sporto klubas „KiSK“, nors ir neišaiškėjo ar juos sieja koks nors ryšys.

Kadangi dar daugiau nesužinojau, nei sužinojau (nors man tai tikrai rūpi), pabandysiu išdėstyti, ko nesužinojau (nors vėliau paaiškėjo, kad tai, kas apibūdintų šiuolaikinio meno situaciją Šakiuose tikriausiai yra dėsninga visam „globaliniam kaimui“).

Sprendžiant iš dalyvių interviu, Šakių šiuolaikinio meno renginys yra konceptualaus, vizualinio ir simbolinio meno mišrainė. Neužmirštant, kad jis yra organizuojamas švietėjiško klubo „žibintas“, tampa aišku, kad tokio tipo festivalis atlieka kelias funkcijas - vietiniams pristato globališkesnius meno procesus, o svečius iš „metropolijos“ supažindina su Šakių gyventojų estetikos ir meno samprata. Išlieka klausimas, ar šis renginys tampa glokalus, t.y., ar abi - vietinės ir nevietinės publikos ir dalyvių dalys sukuria dialogą, polemiką ir kitus komunikacijos kelius ar ne?

Kiek reikia žmonių, kad tam tikras sociogeografinis taškas nebūtų provincialus? Pvz. antikiniai Atėnai klasikiniu periodu turėjo 200000 gyventojų, iš kurių tik ketvirtadalis buvo laikomi piliečiais, o mažiausiai dešimtadalis jų pateko į enciklopedijas. Beje, ar provincialumas turi daugiau trūkumų nei didesni kultūriniai centrai, kad jo taip kratomasi?

Ar tikrai taip svarbu Šakiams tapti šiuolaikinio meno traukos centru? Jeigu siekiama tam tikros idėjinės, kuratorinės, novatoriško pobūdžio veiklos, gal rekėtų specializuotis tam tikruose meno žanruose ar technikose, juk sunku patikėti, kad Šakiai galėtų tapti ir elektroninės muzikos, ir multimedijinių instaliacijų ar postkonceptualaus meno etc. Niujorku?

Kalbant Marshalo McLuhano terminais, elektroninių žmogaus kūno tęsinių amžiuje (turiu galvoje ne tik internetą) geopolitinė padėtis nebėra svarbiausias mentaliteto ir įvykių formavimo faktorius. Gyvenant įvairiais tinklais apraizgytame pasaulyje svarbesnis tampa „atviro šaltinio“ kodavimas arba visiems atvirų fenomenų, idėjų, programų kūrimas. Tikiu, kad „Plyta“ yra arba galėtų būti itin tinkamas tokio atviro renginio modelis.

--

Tadas Šarūnas:

Panašu į tai, kad Šakiai (ar kita periferija) nelabai suvokiami kaip erdvė tinkanti kokiam nors šiuolaikinio meno vyksmui. Vadinasi šiuolaikinis menas kalbėtojų sąmonėje apibrėžtas geografiškai, kaip institucionalizuotas produktas, vartojamas didmiestyje. Šiuolaikinis menas apibrėžiamas (nors ne visada sąmoningai) kaip kažkokio plauko elitinis užsiėmimas. Tačiau egzistuoja du vartojimo scenarijai tinkantys visiems atvejams - arba jį suvoki, arba medituoji į savo nesuvokimą. Iš to gali kilti ir noras daryti tokį renginį, kaip vienas būdų apibrėžti savo miesto erdvę kaip neperiferinę, kažkuo patrauklią, gebančią adaptuoti elitinius vyksmus. Tai gali įtakoti ir renginio pobūdį – ar bandoma išnaudoti turimos erdvės specifiką, ar labiau daroma „tikro“ vyksmo simuliacija.

Apskritai tai šis fenomenas tikriausiai kyla iš noro aktualizuoti savo miesto erdvę pasitelkiant institucijas, kurios suvokiamos kaip elitinės. Ir šis noras tikriausiai labai natūralus turint omeny egzistuojantį ekonominį, kultūrinį ir visokį panašų „didmiesčių“ dominavimą. Atmetimo reakcija tikriausiai reikštų, kad patys miestelėnai suvokia savo miesto erdvę tik kaip tinkamą „bulvėms auginti“.

--

Vytautas Michelkevičius:

Yra du renginių regione aspektai, kurie remiasi medijų galimybėmis. Pirmasis, tai  betarpiškumo aspektas: kiek renginys įdomus atitinkame regione gyvenantiems žmonėms, kurie gali betarpiškai (be medijų pagalbos) patirti ir suvokti tą renginį. Jei vietinė auditorija dalyvauja, tai ji suvokia, kad renginys egzistuoja. Antrasis aspektas – tai sklaida, kuri galima tik per žiniasklaidą. Jei žiniasklaida apie vykstantį renginį nerašo, tai jis, galima sakyti, neegzistuoja. Galimi keli žiniasklaidos lygiai: visų pirma, tai regioninė žiniasklaida – vieniems (kurie jį matė) sustiprinanti reginio svarbumo įspūdį, kitus – tik informuojanti. Jei regioninis renginys atspindimas ir nacionalinėje žiniasklaidoje, tuomet jis egzistuoja tikriau už patį faktą, kad renginys įvyko kažkur ir kažkada. Reiktų atlikti nedidelį tyrimą kiek ir kaip renginys atspindimas regioninėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje ir tada bus galima įvertinti „Plytos“ realumą ir egzistavimo faktą. Paprasčiausias pseudo-tyrimas – tai paieška internete google.lt, kuri į užklausą „Plyta+Šakiai“ ir „Plyta+Šakiuose“ duoda tik apie 11 nuorodų, iš kurių dalis sutampa. Pirmoji hipotetinė išvada, kad pats renginys egzistuoja labai periferiškai, jei net marginaliame internete sunku ką nors aptikti.

Pats interviu pateikimas žmonių balsais žavi, o tie balsai savotiškai suteikia tekstui gyvumo: kartais pasijunti ne tiek klausydamas ką jie sako, bet kaip sako (intonacija, jausmai, prisiminimai). Tuo atžvilgiu pirmasis interviu pavykęs, nes ir pagal jo pavadinimą „įspūdžiai“, leidžia susidaryti įspūdį apie patį renginį.