apie mus
parama
darbai
kontaktai
   
   
   
 

POP  REALITY*
 

Reali. Lengvai suprantama. Perskaitoma ir peržiūrima realybė.
Kam valgyti sušalusį vandenį, jei galima laižyti vanilinius ledus? Tokia realybė. Tema paprasta. Paaiškinta išnašose.
Šį albumą skiriame, jums, vartotojai. Kad tilptų į kišenę, rankinę ir būtų visad šalia. Kad atsiminus būtų galima atsiversti arba užversti.

Vytautas Michelkevičius
projekto vadovas
 
P.S. Šis albumas – tai projekto „Atvirai“ dalis. Per 2003 metus buvo surengtos jaunimo fotografijos parodos Gdanske, Nidoje ir Vilniuje. Taip pat  vyko viešosios erdvės projektas „TV benefisas“, įtraukęs į fotografinį vyksmą ne tik žiūrovus, bet ir praeivius.
 
* pagal Cambridge Advanced Learner’s Dictionary:
pop - būdvardis [prieš daiktavardį] - patinkantis daugeliui žmonių ir lengvai suprantamas;
reality – daiktavardis (1) daiktų tokių, kokie jie yra, bet ne tokių, kokie įsivaizduojami, būvis; (2) faktas;

ALBUMAS YRA ÈIA 

ALBUMO TEKSTAI

Ingeborga Jūra

Be pavadinimo


Šiandien jau drąsiai galime konstatuoti, teigti, ar kaip kitaip (pri)pažinti anxčiau tik ezoterikos, parapsichologijos ir visų kitų "kosminių" meta-mokslų skelbtą "kitokios" realybės egzistavimo faktą. Tačiau negrūzinkime savęs tomis super-extra-meta-para-intelektualiomis spekuliatyviomis metafizinėmis abstrakcijomis, keiskime priešdėlius ir ne-anal-izuokime nebemadingos ir nebeaktualios "Kastanediškosios" realybių specifikos - tai jau nebepopuliaru - juk įžengėme į kokybiškai naują - par excellence "aukštesniąją" pop-reality dimensiją. žinoma, kažkur paralelėje egzistuoja ir vadinamasis elitinės realybės lygmuo, tačiau pastarasis, kaip ir ta tylioji kiaulė, yra užsiknisęs (ir apskritai visus užknisęs) giliosios šaknies knisimu, tuo tarpu pop-sex-shop reality nekelia sau jokių požeminių koncepcijų, intencijų ar dar para-intelektualesnių terminų, o apsukriai ir produktyviai formuoja viršutinius litosferos sluoxnius, modifikuoja jos produktus, kuria sui generis (savos rūšies) globalinį kultūros landšaftą ir karts nuo karto pakylėta aukštesniųjų idealų nusidangina į kosmosą paplevėsuoti savo vėliavomis ar pademonstruoti NSO savo madinguosius haute couture skafandrus.  - To niekada nesumąstytų intelektualiai užsiknisusios elitinių požemių kiaulės. Štai kokia super yra ta pop-reality, - aptekusi taukais ir sirupu, dryžuotai žvaigždėta celiulitinė-silikoninė masinė psichozė, neišgydoma net populiariuoju Prozak’u. Ji žavi ir masina visus savo tolerancija kultūrinėms, rasinėms, sexualinėms, politinėms, meninėms, religinėms bei kitoms įvairaus plauko, IQ, spalvos ir dydžio mažumoms. Net elitinių pakraipų atstovams bus mielai pritaikyta kalėdinė nuolaida sudalyvauti kokiame nors gėjų-mė-gėjų parade ar už 5 Lt realizuoti savo azartiškumo potencialą "laimės rato" loterijoje Somalio vaikams paremti (ar nuversti). Pop-reality ne tik tolerantiška, bet ir atvira. Ji nesikuklina, nesislepia, nei po pernykščiais lapais, nei po svetimom lovom, nei po grabo dangčiu. O jei kartais ir prisidengia savo antidekalogišką nuogumą kokiu lozunginiu plakatėliu, vėliavėle ar rankšluostuku, tai tik dėl didžiai taurių ir intelektualių intencijų, pvz.: meno vardan. Ir ne jox tai ne abaissement du niveau mental (protinio lygio smukimas), - ne tokia jau tuščiavidurė, tingi ir buka ta pop kultūra. Na, bent jau gudresnė už elitinę... - ir parsiduoda pigiau, ir užsikala daugiau. - Prostitucija? - Bet užtat originali, nes lytinius santykius sugeba idealiai suderinti su rinkos santykiais - argi tai ne kvintesencinis unio mystica (mistinis junginys)? Štai kokia dzen-dzin budistinė harmonija! Ji, pop-reality exploatuoja mus, o mes - ją. Ta popsą ir darom, ir varom, ir malam įvairiom aktyvumo ir pasyvumo formom bei kryptim, o gabesniems net pavyxta iš šio pop priešdėlio visai krūtus menus išlaužt, dargi rafinuotai implantuojant į savo projektus vieną kitą populiaresnį pop-outsider’į, užsispyrusį elitiką, pvz.: kritiką, kuriam visai ne prošal būtų pakelti savo populiarumo reitingus, - patekti į kokią chronique scandaleuse (skandalų (chr)(k)roniką), ar kiek kuklesnį pop-reality fotografijos leidinuką... 
 
 

 


Mindaugas Kavaliauskas
Kaunas 2003 10 17


Kas? Pop?.. Pooopsas!

Atsimeni, kartą Mamontovas išėjo scenon su tokiu užrašu ant marškinėlių: „popsas užkniso juodai“ (jei gerai pamenu aš pats). Ko gero mirsim ir nesupratę, kas tas popsas. Metalistai sako, kad iš viso, pats Mamontovas yra popsas. Nežinau...
 
Ir žinok, žmogau. O dar jei reikia apie fotografiją kalbėt. Visai neseniai buvo kalbama, kad spalvota fotografija yra popsas. Kiti aiškina, kad popsas yra, kai darai reklamą. Nedarai popso, esi menininkas, suprask. Tai kaip tuomet su Andy Warholu? O jis teigė buvęs menininku. Atseit, tai kaip bet koks kitas darbas. Palauk, bet jis ne gryną fotografiją, o kažkokias ten šilkografijas darydavo. Tiek to, na o pavyzdžiui, kaip ten su William’o Egglestone darbais - jo vaizduota vartotojiška amerikiečių gyvensena septintajame dešimtmetyje? Tuomet, kai mūsiškės fotografijos tėvai ieškojo etniškumo perlų griūvančioje Lietuvos provincijoje, ir užgimė popsas mene. Kur jau – dar anksčiau. Kiek teko girdėti paskaitų, skaityti straipsnių čia Lietuvoje, nesu tikras, ar buvo minimas William’o Klein’o vardas. Jo reklamomis ir socialinėmis aberacijom nusėtas šeštojo dešimtmečio Niu Jorkas ir buvo nušvilptas Europoje, kur vis dar vyravo senelių veidų fotografija. Vieninteliai savo seneliais nesirūpinantys prancūzai išleido Kleino knygą. žinai ką, popsas fotkėse buvo dar anksčiau. Esi matęs Walker Evans‘o „American pictures“ apie 1935 m. Amerikoj? Tai ten yra toks kietas kadras – reklamoj ant skydo nupiešta tokia mergina su fanaru ant akies. To fanaro formą atkartoja pastatų balkonai. Geras! A junti, dar parašyta: „Love before breakfast“ – spektaklis taip vadinasi *. Arba Louisianoje juodukų kvartale karšta matosi, o dar reklama varo kažką ten apie tai, kad kečupas labai karštas. Tiesa, dar galima kalbėt apie Atgetą XX a. pradžioj ar Marville XIX a. Hausmanizacijos įkaršty. Pas tą tai išvis kietų dalykų buvo. Nufotkintas viešasis tualetas, o ant jo priklijuota visokių ten reklamų – vyno, alkaus, šokolado. Tik jausdamas tos vietos kvapą ir galvotum apie reklamas... Tiek to, neišsiplėsiu, nes prašė tekstą parašyt ne ilgesnį kaip 3000 simbolių :-)
 
Pažiūrim į jaunimo darbus. Kaip pridera šiai kartai, jie savo darbuose stengiasi perdirbt kolektyvinės patirties fragmentus. A. Olšauskas ir D. Plechavičius studijuoja post-teroristinės Amerikos, dabar jau globaliu tapusį, ksenofobijos fenomeną perspėjamuose užrašuose. Popsas tai – viskas, kas pasikartoja – formose, visuomenėje. Matai monotonijos ornamentus - I.Sujetovaitės, R.Narkaus, A.Anglickatės, K.Venclovatės, A.Narmonto darbuose. Tikra banalumo fetišistų visuomenė!..Dar blogiau: R.Vaitkevičiūtė, K.Kurienius jaučia kaip popsas mus nurašo iki statistinių portretinių vienetų. A.Kubilius – estetiškai mėgaujasi sava, o gal svetima bėda – gyvenimu daugiabučių dėžučių labirintuose. R.Danisevičiaus, Š.Zurbos „love parade“** dalyviai - ryškiai „kietesni“ už kitus. Galvoju, gal su manim kas netvarkoj?.. Kaip su ta R. Pralgausko išėjusia iš mados lėle ar miegmaišiu stogų šalčio monotonijoj. Man arčiau prie širdies retro popsas - kaip S.Gudauskaitės  darbuose. Pameni, koks lygis būdavo nueit į „talkučkę“ ***. Arba bendrabučio kambaryje pasikabini raudoną užuolaidą, apkabini katę ir jautiesi kaip Rūgpienių kaime. Su retro distancija U.Gelgudai visi simboliai tampa ornamentais - AC/DC ar CCCP, koks skirtumas. Èia jau globalaus pospo pajutimas. J.Èenkutei nesvarbu, kas vyko tais – 1977 metais – ant grindinio taip parašyta ir viskas. Pažiūrėk į mano darbą ir pamatysi, kaip tradicijų popsas su žiniasklaidos popsu sutart gali. R.Milkintas tvirtina, kad pasaulio galių simbolika tinka prie ko tik nori – pagarbos ar pasistiprinimo. V.Jarutis mano, kad popsas yra tokia skonio dermė. Kodėl gi ne? Arba pasimėgavimas savim – kaip T.Šarūnui, simbolių meilė, kaip V.Obolevičiūtei. Gal ir kasdienybės atributika – vertinga ir bevertė, kaip V.Michelkevičiui? Ne visiem ji tokia jau romantiška. Mano draugas G.Èesonis vakar pasakojo. Nuvarė į Palangą – o taip prastai pasijautė, kad ko gero vienintelis nufotografuotas kadras tebuvo ši, ta vaistų reklama. Popsas – kelrodis, išeities ieškojimas!
 
O šiaip, supranti, kiek žmonių, tiek ir teisybių. Kiek fotografų, tiek ir popsų. Pavartyk katalogą, pamatysi.
 
 
* meilė prieš pusryčius
**meilės paradas

*** turgelis sovietmečiu – ten būdavo galima įsigyti deficito ar importo
 

 

Linas Kranauskas

Raiddribsnių briketas,
arba kaip teisingai persikraustyti iš trijų dimensijų į dvi


Pirmas sakinys lemia teksto ne/sėkmę, tėkmę ir imidžą. Tad laba diena. Jus trukdo nelaimingas rokoko tekstas, kurio fasadas nufotografuotas tyčiniam kadrų rinkiniui. Jo užkulisiuose mirksta stropiai konspektuojančios studentės, savo raštus prispaudusios nėriniuotomis krūtinėmis, jo viduriuose plūduriuoja virškinamas dėstytojas, dirsčiojantis į lange instaliuotus medžių ir barakų viršūnių pikselius, nes tekstas (dabar jau apžėlęs tušo blakstienomis ir barzda) pradedamas ir gimsta reikšmingos paskaitos šviesoje. Pasukus jį profiliu, atsiveria nenuspėjama popierinė briauna, menama tiesė, taigi čia – išnykstantis kadras, išjungiamas vaizdas. Ásipjauk veidą, versk kitą išklotinę, whatever.
Savaime aišku, kad gliti, sausa, efemeriška ir neperžengiama, eklektiška ir juodbruva “mūsų” realybė susideda iš neatsakingų, stichiškai persidengiančių nuotraukų – 24, 25 per sekundę, ∞ kadrų per 0 akimirkų, jei įskaityčiau visą-tą terpę su jos kietuma ir skystuma, pelargonijomis ir senučių agonijomis, stoiška kalnynų pašaipa, visagaliais didžėjų kedais, trepsinčiais ant švyturiuojančių kosminių vitražų, ištisa reikšmių grūstimi. Pagal šią formulę bet kuris voyeur gali ryškalų ašmenimis išpjauti liauną, rievėtą, tiksliai užprogramuotą ir visiškai atsitiktinį tikrovės bryzą, įtiksiantį spec. rėmams.
Aaaaaaaaaaaaaa, bet kaip tai Bet Kuris? Argi nedainavom kartu su visais “menas, menas – tai dvasinis penas”?! Argi susikaupę nestatėme naujausio babelio babilono, dvasingumo piramidyno iš ypatingųjų raidžių, dažų, vaizdų, vertybinio koncentrato, nesiraičiojome ant grindų, tąsomi įkvėpimo spazmų, kuomet slaptingoje organizmo plotmėje sintetinosi Mee-e-eninė masė? Tad akių šviesybės, žvelgiančios iš gigantiškų portretų, kaip bus ištvertas visas potvynis jaunai užsispyrusių, ciniškų propeliagalvių (sub)kultūristų, kai švęstas pjedestalas nutįs nuo jūros iki jūros. Kai raudonasis popdrakonas praris Gražius bei Didingus peizažus ir skulptūringus aktus, visą, visą planetariumo lubų instaliaciją[1], aklinai uždažys dvasinių vertybių žemėlapį, ir liks tiktai durys[2], pasak Morrisono – the doors between things known and unknown.. o gal nė jų neliks, tik stiklinė akies skylė su akidangčiu (plg. roko radzevičiaus roko kolektyvo “Skylės” pavadinimo genezę arba spausk S:
http://galleries.sexy-babes.tv/devonoutdoors/big/11.jpg – paruošta operacijai). Paspaudėm pirštų galais? Apžiūrėjom laiptinę, prieškambarį?
Ir gerai, dabar turime jūsų antspaudus. Mainais receptas, jei verkiant prireikia transcenduoti į visko pripildančią, išganingą metafiziką anapus (pop realybės, t.y., popierinės realybės, t.y., to, kas čia ir paduota): radus tokį plyšį, ištiesti kuo giliau ir padėti ten akį. Kaip į inkubatorių. Kaip marso paviršiaus robotą.
 
Ir kai aš jos paklausiau, kokias mintis jai sukelia žodis šlapintis, ji man atsakė – pjaustyti, akis su skustuvu, kažką tokio raudono, galbūt saulę. Ir kiaušinį? Veršio akį dėl jos spalvos ir kaukolės, tarp kitko, kiaušinio baltymas yra kaip akies baltymas, trynys – kaip rainelė.
Georges Bataille

Kokio jaunumo esi tu?
Kiek jaunumų gauni už valandą?
Mane filmuoja žodynas, mane filmuoja pagalvė ir dušo galva, mane filmuoja automobilinis cd-komposteris, šlifuojantis devyngalvį vokalo-instrumentalo ansamblį Morcheeba, kuriam dar liko tos 15 spec. minučių, filmuoja autobusų langai, juodas kavos vyzdys ir net kukurūzo mikrofonas, kyšantis iš šaldytuvo (“ne, Andy, baigiu čia malt šūdą ir einu į kitą langą”). Kadrai keičias taip greitai, kad net nesurastum palyginimo – tuo labiau disponuodamas tokia gįlva, kurią sudaro vien išgalvoto popieriaus lakštai su įsivaizduojamais raštais, supresuoti ir pagal anfas-profilį išskulptuoti į nefotogenišką, pagiringą papier-mâché, linkčiojantys į taktą: aš nusidedu, aš nusidedu, esu kaltas dėl sąmokslų ir simbiozių su holivudo mašinomis, mtv parsidavėliais marionetais. Ir nusiplėšiu nuo maijkės savo spec. manifestinius rėmus (plakatą “rašysiu, kol apsivems”), ir lieka tik plaukuota krūtinė, iššilkograviruota anksčiau.
Ir siūlau perdaryti tą Richardo Hamiltono ikoną (kas daro nūdienos namus kitokius, tokius patrauklius): lolly-pop saldumynu užkišti mergytei burną, žvilgsnį jos apmaskuoti. Nežinau, koks turbūt jos vardas – Lietuva, “Playboy vakaro žinios plaza zuokas” ar šiaip Fotografija, bet likusieji koliažo personažai metafizina ją ir popsina pro visur, kur žiojėjama.
Aš žinau, ko jūs mirkčiojat, mikčiojantys regėtojai. Nes reikia pamerkti regas į akvarelinį sapnininką, reikia sudrėkinti kiaušininius mirties obuolėlius, užseivinant kiekvieną vaizdą į diską. Mirkt. Á vieną pusę. Kitą ir ketvirtą. Mirkt kiek tik reikia. Paparazzi unlimited.
 
Mano akys, man atrodė, buvo išsprogusios iš siaubo; Simonos plaukuotoje makštyje aš mačiau pablyškusią, baltą Marcelės akį, kuri žiūrėjo į mane verkdama šlapimo ašaromis        
Georges Bataille

 

[1] O tada jau tik… “pirkdami vaškinę Madonną su kuriuo nors iš jos kūdikėlių-režisierių, nemokamai gausite du vangogus”

[2] Maždaug tuomet Leonardo diCaprio-Vinci neabejotinai pirmininkaus kanų ir nobelio komisijoms. Atsargiai!